Lietuvos pensininkų sąjūdis: Lietuva žudoma – nuolat, iš lėto, metodiškai, žiauriai

Tauta marinama valstybinės valdžios piktnaudžiavimais, tuščiais pažadais, melu, korupcija, priespauda. Naikinama beteisiškumu, emigracija, dirbančiųjų išnaudojimu, įstatymais įtvirtinta mirties kultūra – palaidu gyvenimo būdu, negimusių kūdikių žudymu, kankinama alkoholio upėmis, narkotikais.

Vagiama viskas – jaunimo svajonės, senatvės orumas, senjorų viltys sulaukti kad ir menkos atvangos.

Valdžios pastangos sugriauti valstybę ir išnaikinti tautą stebina ir stulbina. Skelbiamos ir diegiamos reformos, užuot gerinusios gyvenimo sąlygas, tampa priedanga nešvariems tikslams – siekti perdėtų pelnų ar netgi atvirai plėšikauti. Kur jos bebūtų – ekonomikoje, socialinėje sferoje, sveikatos apsaugoje, reguliuojant darbo santykius, – jos visur tik dar labiau blogina situaciją.

Didžiųjų prekybos centrų pagalba buvo greitai ir efektyviai išnaikinti smulkieji prekiautojai.

Išnaikinus bankus su lietuvišku kapitalu, nacionalinė finansų rinka buvo su mažomis išimtimis atiduota užsienio bankams. Likvidavus ir suvarius į bankrotą banką SNORAS ir Ūkio banką, iškilo grėsmė, jog Lietuvos mokėtojams teks nauja našta – atlyginti bankams padarytus nuostolius ir atkentėti už neapgalvotus Vyriausybės veiksmus.

Naktinės mokesčių reformos padariniai vis dar slegia pensininkus – per aštuonerius metus konservatorių ir socialdemokratų vyriausybės neįstengė sugrąžinti neteisėtai apkarpytų pensijų. Maža to, nuspręsta mirusių pensininkų pensijas negrąžinti jų paveldėtojams – tokiu būdu Lietuvos Respublikos Seimas iš paveldėtojų atėmė konstitucinę paveldėjimo teisę. Marodieriavimas tapo įteisintas įstatymu.

Įsigijus suskystintų dujų terminalą, išaiškėjo, jog Lietuva už jį sumokėjo keliskart brangiau, negu buvo įmanoma tai padaryti reikalą tvarkant protingai ir sąžiningai, – užuot laivą terminalui nusipirkus, jis buvo trigubai brangiau išnuomotas daugeliui metų, pasirodė, jog tokio didelio jo pajėgumo nereikia, o atvežtos dujos atsieina pernelyg brangiai, jos nereikalingos nei Latvijai, nei Estijai.

Nemokamas gydymas tapo pasityčiojimu. Ligonių kasoje sukaupti ligonių pinigai pacientams neprieinami, jais disponuoti savo interesais jie negali, kontroliuoti, kur ir kaip jie panaudojami, – taip pat, atsiradus būtinybei skubiai patekti pas gydytoją, eilės laukti reikia mėnesį ir ilgiau.

Darbo santykių reguliavimo Lietuvos valstybinė valdžia kratosi iš tolo. Darbdaviai pelną jiems nešančius darbuotojus laiko beteisiais vergais ir atitinkamai su jais elgiasi. Vergų likimas niekam nerūpi, – vergai lieka vergais.

Kas atsitiko, kad XXI amžiuje gyvenimas Lietuvoje nemielas nei pensininkui, nei dirbančiajam, nei jaunam, nei senam, kad vos pakėlęs pirmajam skrydžiui sparnus jaunimas jau dairosi į svetimas padanges ir savo likimo su Lietuva nebesieja?

Kodėl Estijoje ir Lenkijoje valstybinė valdžia dirba savo tautų gerovei, o Lietuvoje – nei to nori, nei tai sugeba?

Per penkis dešimtmečius sovietinio okupanto žlugdyta tautos moralė taip ir neprasimušė pro materialios gerovės apakintą žmogaus protą. Godumas ir besaikis noras viską turėti čia pat ir tučtuojau užgožė sąžinę, nuslopino gėdos ir padorumo likučius. Šeima tapo tarsi ir nebereikalinga, pakanka partnerystės, meilė atgyveno ir nebereikalinga, pakanka sekso, pati šeimos samprata Lietuvos Respublikos Seime neprasimuša pro balsavimo procedūrą. Šeima kaip vertybė nebeteko prasmės. Sunaikinus šeimą ateina eilė ir valstybei, būdamas Lietuvoje, Europos Sąjungos prezidentas nacionalinę valstybę paskelbė praeities reliktu.

Kas mūsų laukia? – tautos agonija, valstybės išnykimas.

Kas mums beliko? – vėl balsuoti rinkimuose už tuos pačius, kurie įrodė, jog negali vadovauti tautai ir valdyti valstybę, kurie savo nusikaltimus prieš tautą ir prieš Dievą dangsto tuščiomis frazėmis, atseit, kas nedirba, tas neklysta?

Veidmainiai! – jie eina į Dievo namus ir tariasi galintys ir Jį apgauti savo nenuoširdžiomis maldomis, prašydami – ko? – tautai gerovės, ar asmeninės sėkmės jų pastangose kuriant savo gerbūvį?

Veidmainiai! – jie šaukiasi dangaus keršto, savo darbais jie varo tautą į pražūtį. Susidarę sau užtikrintą padėtį likti valdžioje tiek, kiek jiems patiks, neleisdami pro jiems patogią rinkimų tvarką patekti į Seimą vertiems atstovauti tautą naujiems lyderiams ir iš esmės užgrobę valdžią, savo politika jie tautą laiko nuolatinėje įtampoje ir verčia ją kentėti tas pačias ir naujas kančias ir baimes – dėl socialinio saugumo, dėl neužtikrintos ateities, dėl apkartusios kasdienybės.

Nenaudos! – jie puikiai supranta, jog nuolatinė įtampa gimdo nusivylimą ir abejingumą viskam: ir savo, ir vaikų ateičiai, abejingumą savo tautos ir valstybės likimui. Jų tikslas – suparalyžuoti viešąją nuomonę ir ją pajungti niekingam tikslui – kad tauta per rinkimus balsuotų taip, kaip jiems reikia, kad ir vėl juos išrinktų dar ketveriems melo, klastos ir savivalės metams.

Ar galima to išvengti? Ne.

Nėra aklesnio už nenorintį matyti, kurtesnio už nenorintį išgirsti, kvailesnio už nenorintį suprasti to, kas jam kenkia, dėl ko jam reikia kentėti.

Ar yra išeitis? Ne. Norint atsikratyti kančios, ją reikia iškentėti, norint atsikratyti baimės, reikia susivokti ko bijoma, norint nusikratyti negerovės, reikia susivokti, iš kur ir kaip ji atsirado. Tai padaryti tauta negali be pasišventusių lyderių.

Visos bėdos atsiranda tada, kai pasirenkamas netikęs gyvenimo būdas, kai pasirenkamas klaidingas kelias, kuriame neprotingus sprendimus lydi neišvengiami klaidų padariniai. Tai kiekvienam suprantama aksioma, – kiekvienas mato kito klaidas, tačiau neatpažįsta jų savuose sprendimuose.

Tai neįmanoma be lyderių, be savo dvasios kunigaikščių. Tai neįmanoma be vienintelio tikrojo lyderio – Dievo, be Dievo baimės, be Jo valios pripažinimo, be Jo pasirinkimo.

Nėra didesnės nelaimės kaip atsimesti nuo Dievo, kaip pasirinkti savo vedliais sukčius ir apgavikus. Tad ir vėl balsuosime už juos, ir paguodai mums beliks neatsakytas Vytės Nemunėlio klausimas:

Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?..

Lietuvos pensininkų sąjūdis

Griežtai draudžiama Anykštėnas.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Anykštėnas.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Anykštėnas.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 54.92.201.232.

Rašyti

Portalo Anykštėnas.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Anyksciai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

Antano Baranausko literatūrinė premija – Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui

Lapkričio 30 dieną vykusio Anykščių rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo pritarta premijos skyrimo komisijos siūlymui 2017 metų An...

2017 m. Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei N. Sadūnaitei

Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarė 2017 metų Laisvės premiją paskirti laisvės gy...